Kas yra CC0? Iš ženklinimo simbolio turėtume nuspėti, kad tai Creative Commons sukurtas ženklinimo būdas, kuriuo ženklintojas pareiškia, kad galioja „nulis“ teisių į jo internete paskelbtą objektą – autorius paskelbia atsisakąs visų ir bet kokių teisių ir objektą savo pasirinkimu „atiduodantis viešajai sričiai“.

Kuo CC0 skiriasi nuo PD ženklinimo? Objektai atsiduria viešojoje srityje (angl. – public domain, PD), jei autorių turtinės teisės negalioja – objektas nėra kūrinys apskritai arba turtinės teisės į jį yra pasibaigusios. Tačiau yra autorių, kurie norėtų savo kūrybai leisti laisvai „kursuoti“ internete, kitaip tariant, nori „atiduoti savo kūrybą viešajai sričiai“. Taip gali būti dėl pačių įvairiausių priežasčių – moralinių, siekio užtikrinti kuo didesnę informacijos sklaidą, organizacijos teisių turėtojos misijos ir tikslų ir pan. Taip elgiasi, pvz., „laisvam dalijimuisi“ pritariantys mokslo ar meno atstovai, taip ženklinamas, tarkime, Europeanos sukurtas turinys (pvz., Europeanos pateikiami ženklinimo, politikos, naujienų aprašymai – svarbu nepainioti su paveldo objektais, kuriuos galima rasti Europeanoje).

Kodėl tai ne licencija? CC0 nepriskiriama prie Creative Commons nei kitų licencijų, nes licencija yra suteikiamų teisių ribas nustatanti sutartis su naudotoju ar, tarkime, Creative Commons licencijų atveju, – su būriu galimų interneto bendruomenės narių. O CC0 yra teisių turėtojo deklaracija apie tai, kad jis atsisako absoliučiai visų teisių, „atiduoda objektą viešajai sričiai“ ir vėliau neturės jokių pretenzijų dėl jo naudojimo.

Kokios taikymo problemos? Jų gali kilti dėl galiojančio teisinio reguliavimo nustatytų taisyklių. Nors CC0 sukurta tiems atvejams, kai autorius nusprendžia atsisakyti visų turimų teisių, galiojantis teisinis reguliavimas (jis skirtingas skirtingose jurisdikcijose) gali neleisti to padaryti. Tarkime, Lietuvoje galiojantis LR ATGTĮ nustato, kad susitarimai dėl neturtinių teisių perdavimo (pvz., teisės į autorystės nurodymą) negalioja. Kadangi autorius pats deklaruoja, kad teisių atsisako, tikimybė, kad dėl autorystės nenurodymo jis vėliau reikš pretenzijas, žinoma, labai maža. Juo labiau, egzistuoja įrodymai – ženklinimas – kad jis viešai sutiko nereikalauti autorystės nurodymo. Visgi jei pretenzijų būtų, kol kas nežinome, kaip tokią situaciją aiškintų Lietuvos teismai, taigi tai viena iš „pilkųjų zonų“, kuriose teisinis statusas ne iki galo aiškus.

Kas gali taikyti CC0? Visuomet autorius, nes šis ženklinimas rodo atsisakymą visų įmanomų (ir turtinių, ir neturtinių) teisių. Kai ženklina atminties institucija ar švietimo įstaiga, rekomenduotina šį ženklinimą taikyti pačios atminties institucijos ar švietimo įstaigos kuriamam turiniui (aprašymams, naujienoms ir kitai informacijai, kurios sklaida suinteresuota institucija ar įstaiga).

Palyginkime CC0 ir PD. PD žymi objektą, kuris (a) nėra kūrinys arba (b) į kurį turtinės teisės yra pasibaigusios. Jei susiduriame su vienu iš šių atvejų, turime taikyti PD ženklinimą. O CC0 ženklina autoriaus atliekamą visų galiojančių – turtinių ir neturtinių – autorių/gretutinių teisių atsisakymą. CC0 atveju, nors autorius pareiškia atsisakantis visų teisių, galiojantys teisės aktai gali tokį atsisakymą riboti. Taigi savo paskirtimi CC0 yra laisvesnė licencija, nes nereikalauja nurodyti net autoriaus. O įsikišus galiojančiam teisiniam reguliavimui, toks absoliutus atsisakymas gali ir negalioti – tuomet CC0 suteiks tiek pat teisių, kaip ir PD, arba net kiek daugiau, tarkime, teisę į kai kuriuos mokėjimus iš kolektyvinio administravimo asociacijų (pvz., LATGA, AGATA), kurie nebeaktualūs PD atveju.

 
15 lentelė. CC0 paženklintų objektų naudojimas

16 lentelė. CC0 ir kitų ženklinimo būdų identifikuojamų teisių apimties palyginimas